Kas svarbiau: ką darom ar kodėl?

Trys pokalbiai su kolegomis inspiravo šį įrašą. Papasakosiu apie prasmę, kurią taikliausiai apibūdina angliškas žodis - purpose. Kodėl taip svarbu yra kodėl.

Kalbėjomės su kolege, kuri paklausė, ar man neatrodo, kad kartais darome dalykus, neturinčius prasmės, t.y. kad kartais užduotys, kurias gauname, skamba lyg turėsime sukurti dar vieną, eilinį, niekuo neišsiskiriantį sprendimą. Ir jeigu toliau taip darysime, tai kokia iš to prasmė?

Paprasčiausias atsakymas būtų labai straight forward: mūsų, kaip ir bet kurios kitos verslo organizacijos, tikslas - pelnas ir mes darome veiksmus, kurie padeda šį tikslą pasiekti. Spėju, kad tokiu principu vadovaujasi didelė, o gal ir didžioji dalis verslų.

Bet ar to užtenka?

Tikėtina, kad daug kam užtenka. Įvairūs vertybiniai dalykai, emocijos, filosofijos, vizijos, misijos ir dar velnias žino kas - kam to reikia, jeigu pasiekiam savo tikslų ir akcininkai laimingi?

Ukrainoje vykstanti tragedija parodė, kad vis tik vertybės mums yra svarbu. Labai aiškiai sudėliojome požiūrį į tuos, kurie tęsė (o gal vis dar tęsia) prekybą ir bandymą užsidirbti Rytuose. Bet ar jiems tas labai rūpi? Ar labai rūpi tiems, kurie dirba tose įmonėse? Ar labai rūpi tiems, kurie tampa tokių įmonių partneriais ir bando padėti jiems kurti reklamines kampanijas ar komunikacijos strategijas?

Kiekvieną kartą kai paaiškėja, kad kažkas vis tik bando apeiti sankcijas ir sąmoningai stumia savo produkciją ten, būnu šokiruotas. Esu gavęs kvietimų dirbti su tomis įmonėmis ar skaityti pranešimus jų renginiuose, bet tai nesvarstytinas klausimas.

Tiesiog vertybės yra toks keistas reikalas, vieni jų turi, kiti - ne. Arba kaip rašo knygoje “Pūkuotuko išmintis”:

Bet.

Prieš keletą metų vis daugiau dėmesio pradėjo sulaukti prasmės darbe paieškos. Patys žymiausi ir ryškiausi mūsų industrijos “tyrinėtojai”, tokie kaip McKinsey Company, Harvard Business Review, Deloitte ir kiti rašė įvairius tekstus apie būtinybę suprasti, kokia yra mūsų darbo prasmė.

Turbūt viena ryškiausių mano skaitytų tezių skambėjo maždaug taip: “82% žmonių tvirtina, kad prasmė yra labai svarbi, bet tik 42% jaučia, kad jų organizacijos kuriama prasmė yra iš tikrųjų prasminga. Skirtumas tarp šių rodiklių parodo kaip sudėtinga įmonėms paversti savo įsivaizduojamą prasmę į realiai apčiuopiamus veiksmus”.

Ne mažiau ryškiai skamba teiginys iš kito McKinsey tyrimo, sakantis, kad maždaug 70% žmonių savo sukuriamą prasmę realizuoja darbe, o pusė amerikiečių svarsto, ar nori ir toliau dirbti tai, ką šiuo metu dirba”.

Ir čia raktinis žodis yra “nori”.

Pastaraisiais metais susidūriau su tiek daug atvejų, kai žmonės tiesiog nebenori dirbti darbo, kuris jiems dėl kokios nors priežasties nebepatinka. Ir tai nesusiję nei su pareigomis, nei su atlyginimu, nei su dar kažkokiais faktoriais - žmonės tiesiog ieško prasmės, prie kurios galėtų prisidėti.

Mūsų tėvų (o gal ir mūsų karjeros pradžios) laikais normalus atsakymas į tokį “nori / nenori” argumentą būtų - “nieko tokio, pakentėsi ir praeis, vis tiek pinigus moka, kam čia išsidirbinėti”.

Tačiau laikai pasikeitė. Ir dabar situacija yra tokia:

Ir čia yra tikroji realybė. Ne visur, ne visiems ir ne visada. Kaip išsiaiškinome anksčiau, yra kategorija darbų ir žmonių, kuriems nei vertybės, nei prasmė neegzistuoja.

Tačiau su tais, kam svarbu “už ką” mes, kokią vertę kuriame, kokią prasmę nešame ir kodėl darome tai, ką darome, sukuriame ilgalaikį ryšį, kurį bus labai sudėtinga nutraukti.

Neseniai sutikau buvusią kolegę, kuri sėkmingai tęsia karjerą kitoje organizacijoje. Aptarėme keletą darbinių fragmentų ir ji atkreipė dėmesį į vieną niuansą. “Mes visada turėjome prabangą nedirbti su tais, kas mums nepatinka”. Iš dalies, kažkiek arogantiška, iš kitos pusės, labai logiška, nes jeigu nori pasiekti rezultatų, turi jausti, kad abiems pusėms yra pakeliui (bet apie tai dar parašysiu atskirai).

Mūsų darbe neretai nutinka situacijų, kai tenka padiskutuoti (ir pasiginčyti) su klientais. Kartais pasitaiko atvejų, kada privalome “atstovėti” savo poziciją ir įtikinti klientą, kad mūsų pasirinktas kelias yra teisingas. Turbūt natūralu, kad agentūroje dirbantys žmonės privengia aštresnių pokalbių, todėl klausia manęs, ar galima klientui atsakyti kažką šiek tiek griežčiau.

Kai sulaukiu tokio klausimo, labai džiaugiuosi, gal net teisingiau būtų sakyti didžiuojuosi! Nes tai rodo mąstymą, ambiciją įgyvendinti geriausią sprendimą, nesitaikstymą su tuo, kas atrodo neteisinga ir realios vertės kūrimą.

Ir man atrodo, tais atvejais, kada pavyksta įtikinti, kad mūsų požiūris yra teisingas, pagarba ir (pasi)tikėjimas tik išauga. O tuo pačiu, padidėja ir prasmės pojūtis.

Grįžtant prie klausimo, nuo kurio pradėjau šį tekstą. Atsakiau kolegei, kad prasmę mūsų darbe matau per kelis sluoksnius:

• Pirmas sluoksnis - kokią prasmę kuria mūsų agentūra (apie tai nemažai kalbam, turime aiškią filosofinę liniją, vertybes, kuriomis realistiškai vadovaujamės ir požiūrį, kuris neretai skiriasi nuo kitų).

• Antras sluoksnis - kokią prasmę kuria kiekvienas agentūros darbuotojas (nes o kas kitas jeigu ne tu gali sukurti prasmę. Jeigu kiekvienas komandos narys mes iššūkį kitam komandos nariui, tokiu būdu ir sukursime prasmę).

• Trečias sluoksnis - kokią įtaką mūsų klientams galime padaryti pasitelkę pirmą ir antrą sluoksnį.

Tiesiog neužtenka pasakyti, kad esi geras žmogus. Reikia juo būti. Ir elgtis taip net tada, kai niekas neprašo ar nemato. Nes prasmė yra apie veiksmus, o ne žodžius. Prasmė yra apie sudėtingus pasirinkimus, kai kartais turi aukoti finansus ar teorines perspektyvas. Prasmė yra apie ilgalaikę viziją, o ne trumpalaikį pelną.

Moralas - paprastas: mūsų burbule - prasmė yra svarbu. Mes norime suprasti, kokią prasmę kuriame ir prie to prisidėti. Jeigu prasmės nesukursime mes, žmonės išeis ten, kur prasmė bus. Kartais pasitaiko blogų dienų, kartais - blogų emocijų, tačiau žinant, kokią prasmę kuriame, priiminėti sprendimus yra ženkliai lengviau.

Buvo įdomu? Nepagailėkit kokios emocijos :) o jeigu dar neprenumeruojat mano tekstų, galite tai padaryti čia:

P.S. Šią savaitę manęs laukia atostogos, todėl sorry, bet naujame įraše susitiksim ne kitą, o dar kitą pirmadienį. Tikiuosi, iki to laiko prasidės bent jau pavasaris :)